Vandens kokybė

Lietuvos higienos norma HN 24 : 2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" numato, kad geriamajame vandenyje geležies kiekis neturi viršyti 0,2 mg/l, o mangano - 0,05 mg/l. Tačiau šiandien mažiausiai trečdalis Lietuvos miestelių ir miestų gyventojų vartoja vandentiekių ir gręžinių vandenį, kuriame šios priemaišos keliolika ir net keliasdešimt kartų viršija nurodytas normas.

Kalkės – vandenyje ištirpusios kalcio ir magnio druskos, kurios vyrauja beveik visuose vandens šaltiniuose: dideli jų kiekiai nustatomi ir giluminiuose gręžiniuose, ir šachtiniuose šuliniuose, ir miške trykštančiose versmėse, ir numelioruotų pievų grioviuose.

Yra dvi kalkių rūšys: pastoviojo kietumo kalkės (chloridinės, sulfatinės, nitratinės kilmės) užvirinus vandenį neiškrenta nuosėdomis, lieka vandenyje; tuo tarpu mums įprastos laikinojo kietumo kalkės (hidrokarbonatinės kilmės) karštame vandenyje skyla ir iškrenta nuosėdomis. Būtent nuo pastarųjų labiausiai nukenčia buitinė technika.

Lietuvos higienos norma HN 24 : 2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" nurodo, kad mitybai skirtame vandenyje nitratai neturi viršyti 50 mg/l, o nitritai – 0,5 mg/l. Didesni šių junginių kiekiai – kenksmingi sveikatai. Lietuvoje tokiais, padidintais, nitratų kiekiais užterštas vidutiniškai kas antro šulinio bei kai kurių vandentiekių vanduo.

Vanduo gali būti užterštas ir kitomis ištirpusiomis medžiagomis, kurios blogina vandens kokybę ar net daro jį netinkamu naudoti. Šulinio, iškasto geležinkelio stoties teritorijoje, vandenyje galima rasti naftos produktų ar didelius kiekius mineralinių trąšų komponentų. Šulinio šalia javų ar rapsų laukų vandenyje gali būti įvairiausių pesticidų, o gręžinio šalia nenaudojamo sąvartyno vandenyje – net sunkiųjų metalų.